Naujiems įspūdžiams neužtenka paroj valandų…

Oh tas ERASMUS gyvenimas… Dar tik pradžia, o tiek daug nutiko. Vos spėju viską…

Taigi, kaip tas ERASMUS gyvenimas atrodo? Žinoma, pradžioj svarbiausia yra apsirūpinti maistu. Kadangi per pirmąsias dienas visi studentai jau šiek tiek apsišniukštinėję apylinkes, tai visi galim pasidalinti savo “atradimais”. Kur pienas geresnis, kur akcija mėsai, kur pigesni grybai ir t.t. Jei atvirai, mūsų namo lietuvių kompanija kainas lyginam pagal makaronus. Jei parduotuvėje makaronai kainuoja eurą ir daugiau-tai čia viskas bus brangiau (DEBENHAMS yra viena brangesnių parduotuvių), o jei kaina apie 50ct, vadinas čia verta grįžti. Taip pat geras dalykas yra Fruit and Vegetables Market.market Jis vyksta miesto centre trečiadieniais ir šešdieniais. Žmonės malonūs, geranoriški, nors ne visi angliškai kalba. Čia galima rasti šviežių daržovių, vaisių, kiaušinių ir bulkos pigiau ar netgi gauti šį bei tą už dyką. Kadangi perkiesi tik sau, tai perki nedideliais kiekiais, tad pardavėjam, matyt, sverti vieną agurką ar du apelsinus atrodo neverta ir ramia sąžine tau juos padovanoja. Na, o mum, studentam, kiekvienas centas svarbus, todėl po tokio “apsipirkimo” nuotaika pakyla visai dienai 😀

erasmusKaip ir minėjau savo ankstesniame įraše, visi nauji studentai gali dalyvauti įvadinėse dienose susimokėję mokestį (40eur). Į tai įėjo turas po universitetą, jo apylinkes, šokiai po atviru dangum, graikiška Taverna, nemokami įėjimai į klubus, žaidimai parke ir boulingas. Gal ir brangoka, bet tikrai galiu pasakyti, kad vertėjo! 🙂

unis

Pats universitetas puikus. Didelis, iš 3 pagrindinių pastatų, turi kelis amfiteatrus (vienas iš jų po atviru dangum), yra 2 kavinės (kainos gan didelės, kaip ir bet kokioj kitoj kavinėj, tad maistą geriau neštis savo. Dėl bendro suvokimo-šalta karamelinė kava 2,30eur, bananas 0,80eur, jogurtas su granola 1,50eur. Tačiau viskas tikrai geros kokybės ir skanu), visam campus’e skamba muzika, kas pasirodė gan keista ne tik lietuviam, bet ir kitiem erasmusam.

Aplink universitetą yra didelis prekybcentris (Mall of Egkomi), kurį mes vadiname tiesiog MAXIMA, daug kavinukių, užkandinių (kebabinių). Kadangi mes užsieniečiai, tai gavom už dyką paragauti sumažintas versijas kebabiukų, toliau aplankėm vietinę ledainę, kur galėjom ne tik paragauti natūralių ledų, bet ir prisiminti vaikystę mažam atrakcionų parke.tour Taip pat apsilankėm, kaip iš pasakojimų supratau, vienoj geriausių ir skaniausių kepyklų, kur pasigardžiavom dar šiltais sausainiais. O galiausiai nuėjom į netoliese esantį barą, pažaidėm smiginį, pool’a ir gavom paragauti kažkokio rausvo gėrimo stikliuką. Visai neblogai būt studentu, kai viską gauni už dyką! 😀 Po turo, vakare, vyko vakarėlis universiteto teritorijoje, po atviru dangumi. Buvo gėrimų, užkandžių už prieinamą kainą kiekvienam. Muzika buvo puiki, o nuotaika dar geresnė. Tik gaila, kad vyko tik iki 12 valandos nakties. Na, bet kaip pirmam kartui, tai visai neblogai. 😀


Kalbant apie naktinį gyvenimą, tai jis prasideda gan anksti. Žmonės baigia darbą apie 5-6h, temti pradeda apie 7h, tad nesvarbu ar savatgalis, ar darbo diena, kiekvieną vakarą miesto barai ir kavinės bus pilnos žmonių. Padavėjai visada draugiški, atsipalaidavę. Viename bare netgi gavome paragauti vietinių gėrimų ir maisto, o barmenas, kuris kartu yra tos vietos savininkas, mielai prisijungė prie mūsų, papasakojo įdomių istorijų tiek apie save, tiek apie kipriečius ir dabartinę politinę situaciją. Ką galiu pasakyti apie gėrimus? Kadangi alaus aš nemėgėja, tai man jis ir nepatiko. Vienas populiariausių vietinių alaus brand’ų būtų KEO – man jis pasirodė kiek kartesnis, o kiti sako, kad turi kažkokį prieskonį. Taip pat gavome paragauti kažkokio anyžinio gėrimo Tsipuri (nežinau kaip rašosi), kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip degtinė. Pasirodo, tai vietinis spiritinis gėrimas ir labai stiprus-45%. Nelabai skanus, bet kol už dyką, tai neatsisakysi. 😀

https://instagram.com/p/8TOLAfRtrc/?taken-by=ruteledr

Su klubais būtų gal ir viskas gerai, tačiau daugelis erasmusų esam nusivylę, kad viduje niekas nedraudžia rūkyti. Kažkoks absurdas, tiesa? Visi buvom nustebę, kai pamatėm, kad žmonės rūko ir čia pat, šokių aikštelėje, numeta nuorūkas! Taigi, jei mažesnė patalpa ir prasta ventiliacija, labai lengvai ir greitai gali pasidaryti bloga (kas man, deja, ir nutiko – neypač maloni pirmoji patirtis su klubais).

Kitas “turistinis” taškas buvo parkas. Deja, net  neįsivaizduoju koks tai buvo parkas, nes pavadinimo nepastebėjome. Ten visi susėdome ant žolės, žaidėme pažintinius žaidimukus. Jaučiausi lyg kokioj paauglių stovykloje. Vėliau vyko krepšinio varžybos. Kadangi aš mėgstu aktyviai leist laisvalaikį, tai buvau pirmoji mergina, kuri sutiko žaisti krepšinį. Tačiau, paaiškėjo, kad buvau ir vienintelė mergina… Taigi, neilgai mano žaidimas truko. 😀 Nesu aš tokia puiki žaidėja, kaip, atrodo, turėčiau būti (juk sidabrą žalgiriečiai iškovojo!). Kadangi parke vyko kažkoks šokių/muzikos renginys (gal kokia šeimų šventė), visi nuėjom pažiūrėti. Buvo gan juokinga, kai vaikinai išsižioję žiopsojo į pilvo šokių pradedančiąsias šokėjas (nemanau, kad buvo profesionalių šokėjų-visos grupės buvo labiau mėgėjai ir pradedantieji). Gan šokiravo, kad  buvo ir visai jaunų mergaičių, šokančių pilvo šokius. Joms buvo, mūsų manymu, 6-9 metai. Na, bet kita kultūra, kitoks ir mąstymas.park

Vietinis maistas tikrai skanus! Jei esi vegetaras, teks apsiriboti vaisiais ir daržvėmis, kurių čia lengva gauti, tačiau kiek daug prarasi! Labai smagu, kad mus nusivedė į graikišką taverną-mažą graikiškos virtuvės restoranėlį, kuriame galėjom paragauti ypatingo skonio patiekalų. Na, nors atvirai pasakius, ne tiek daug tų patiekalų ir tebuvo. Greičiau, tiesiog kebabų su skirtinga mėsa. 😀 Kaip supratom, tai pas juos labai įprasta dalintis maistą, tad nenuostabu, kad ir mum atnešė tiesiog didelius kiekius maisto, kurį išsidalinom kas kiek norėjo. Kiekvienas stalas gavome po didelį dubenį daržovių, mirkytų vyne ir rūkytų dešrelių, taip pat rūkytų dešrelių, keptų avies riebaluose (ar bent jau taip mes supratom iš paaiškinimų), vištienos ir kiaulienos šašlykų, tzadziki (specialus baltas sūrus padažas su agurkais) ir balto bei raudono vyno. Viskas buvo taip skanu, kad dar ir dabar atsiminus seilės kaupiasi.taverna

Taip pat su keliais erasmusais buvom nuėję į paskutinį maisto turgelį. Labai jaukus ir mielas pasirodė. Vyko mažame parkelyje su daug lempučių ir keliais maisto kioskeliais. Niekam nerūpėjo, ar kam nors į darbą kitą dieną, ar vaikam seniai į lovą reikia, visi tiesiog mėgavosi gaiviu vakaru sostinėje. Čia mes paragavome keista patiekalą Falafel. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad tai kebabas su skrudintais mėsos maltinukais, bet ten, pasirodo, visai ne mėsa, o daržovės. Prakandus, “mėsa” pasirodė esanti žalios spalvos. Na, bet skonis tikrai puikus, tad siūlyčiau, progai esant, išbandyti! 🙂

fork market

Kalbant apie paskaitas, pirmą savaitę nieko rimto neveikiam. Dėstytojai prisistato, paaiškina apie ką bus modulis, išdalina darbotvarkes, papasakoja apie vertinimo sistemą ir t.t. Kol kas visi dėstytojai atrodo labai profesionalūs, šilti ir puikiai kalba angliškai. Deja, to negalėčiau pasakyti apie studentus. Labai nustebino, kad daug erasmusų ne tik nemoka sklandžiai kalbėti, bet ir padoriai skaityti anglų kalba. Tikriausiai, Lietuvoje į mokslus užsienyje žiūrima rimčiau.

Gaila, rytoj teks praleisti vieną paskaitą, nes važiuoju į 3 dienų trip’ą. Bet kartu ir nekantriai to laukiu, nes kelionėje bus vakarėliai prie baseino ir paplūdymių bei daug linksmybių žadantis Boat party. Taigi, laukiu nesulaukiu! Na, o nuo kitos savaitės galėsiu kibti į mokslus.

https://instagram.com/p/8TOyzUxtsd/?taken-by=ruteledr

Iki kito karto! 🙂

Sveikas, saulėtasis Kipre!

Pirmąjį blog’o post’ą baigiau kalbėdama apie lagamino baubus. JIE TIKRI, PATIKĖKIT MANIM, TIKRI!!! Iš viso turėjau 32kg registruotą ir didelį orlaivio bagažą (o tai yra normalus rankinis RYANAIR, tačiau WIZZ’as turi savo kainoraštį ir nuostatas…). Taigi, nežinau, kaip sugebėjau viską sutalpinti, bet man tai pavyko.

Patarimas: kai kraunies daiktus, pradėk galvoti nuo dienos pradžios ir ką dienos eigoj naudoji kas dieną.

Taip, tikėtina, mažiau daiktų pamirši (juk visada kažką užmirštame 😀 ) Deja, tik atvažiavus sužinojau, kad patalynės užvalkalų net nereikėjo vežtis, pasirodo jie “provided”.

Taigi, antras patarimas: visada išssiaiškink, ar reikia patalynės, užvalkalų ir t.t.

Ai, ir trečias patarimas-vakuuminiai maišai yra super daikčiukas. Išsisiurbia oras, vietos sutaupai (ypač su rankšluosčiais, patalyne, megztiniais ir pan.).

Į vieną maišą megztiniai, į kitą-patalynės užvalkalai ir rankšluosčiai. Teko prisėst ant lagamino, kad užsisegtų 😀 (neįsivaizduoju, kas būtų be vacuum maišų…)

Kol kas lyg ir nieko netrūksta, na, tik maisto galėjau įsimesti…

Gi po kelionės būsi pavargęs ir tikrai neblūdysi po miestą, ieškodamas parduotuvės.

https://instagram.com/p/74cgLextoS/?taken-by=ruteledr

Pati kelionė praėjo geriau nei tikėjaus (dėl jos labiausiai ir nerimavau. Gi visai kitam pasaulio krašte atsidūrsiu, kita tvarka, transportas ir pan.). Lėktuvo vieta buvo 21D, o tai reiškia prie pat tako, dešinėj lėktuvo pusėj. Nežinau kodėl, bet man susišvietė, kad reikia sėst prie tako kairėj pusej. Na, bet kai susivokiau, tai jau nebuvo kur dėtis-gi nepulsi keist vietos, kai visi keleiviai jau susėdę. Taigi, palaukiau kol baigsis keleivių laipinimas ir, mano didelei nuostabai, visa mano 3 vietų eilutė buvo VISIŠKAI TUŠČIA! O tai reiškia, kad galiu ne tik stebėti skrydžio ypatumus per mažytį langelį, bet ir IŠŠSIDRĖBTI PER VISAS 3 VIETAS!!! O tai labai pravertė, nes, toks jausmas, kad WIZZ’e sėdimos vietos dar mažesnės už RYANAIR, o ką jau kalbėt apie vietą kojoms…

PicMonkey Collagew

Po 3,5 h skrydžio, teko laukti dar pusantros valandos KAPNOS AIRPORT SHUTTLE autobuso. Na, bet man ir čia pasisekė – ne viena skridau, o su dar viena lietuve iš Vilniaus kolegijos, kuri gyvena mano name. Taigi, liūdna nebuvo, kavos išgėrėm, užkandom (Larnacos oro uoste viskas maždaug 1-2eur brangėliau, bet kai tavo skrydis 5 ryto ir tu visą naktį nei miegojai, nei valgei, tai niekur nesidėsi…)

https://instagram.com/p/74deJ4RtpK/?taken-by=ruteledr

Kelionė nuo Larnakos oro uosto iki Nicosijos – apie 40min (bilietas 8eur). Paleidžia Kapnos pagrindinėj stoty, kur tave pasitinka paslaugūs taksistai. Visą kelią spurdėjau ir nekantravau pamatyti savo naujuosius namus, tad, vos tik išlipusios iš autobuso, nieko nelaukdamos su Dite (mano pakeleive iš VK) šokom į taksą ir nuvažiavom “namo”. Atstumas nedidelis, užtrukom gal 5 min, kaina 10 eur –  kai dviese, tai šiek tiek sutaupai. Mano “butiokės” buvo nulėkusios iki Paphos miestelio, į paplūdymius ir pan., tad man reikėjo pasiimti raktą iš kaimynių, kurios, beje, kaip ir didžioji namo dalis, lietuvės (draugiškos panelės pasirodė, tad tuojau ir “veidaknygėm” apsimainėm”). Palikusi savo kelionės bičiulę, žengiau į savo laikinuosius namus. O butas tikrai puikus! Didelis, erdvus, 2 tualetai su dušu ir vonia, virtuvė gan nebloga, su daug spintelių ir visokiausių įrankių, indų ir t.t. praktiškai gali visko rasti, ko tik reikia-net kokteilių plakiklį! Deja, pagrindinio dalyko kažkodėl nėra – virdulio. Keistas sprendimas, na, bet nieko. Iš viso 3 miegamieji. Vieną galima pavadinti “veidrodiniu” kambariu. Jis yra didžiausias, turi dvigulę lovą, atskirą balkoną, o veidrodžių siena-spinta patalpą tik dar labiau išdidina. Šiame kambaryje gyvena lietuvė Simona (taip pat iš KTU), bet po 2 mėnesių ten persikelsiu aš, nes maniškis kambarys turbūt 3 kartus mažesnis. Nėra nei balkono, nei veidrodžių, nei erdvės… Taigi, kad nelikčiau labai jau nuskriausta, sutarėm, kad 2 mėn “veidrodiniam” kambary pagyvens Simona, o likusius 2 – aš. Vokietės kambarys yra vidutinio dydžio, turi savo išėjimą į balkoną ir netgi 1 veidrodį :D. Šiaip, labai gerai tai, kad kiekvienam miegamajam yra po kondicionierių – “dušnekas” čia šiltuoju sezonu… Iš esmės, butas puikus. Nuoma 500eur (kiekvienai po 166eur) be mokesčių. Tikėkimės, kad jie bus nedideli ir liks daugiau laisvų pinigėlių “dūzgėms”.

Rytojaus planas – nuvažiuoti iki universiteto ir parduotuvės. Reik naudotis proga, kad busai nemokami – transporto diena pasirodo. Universitete turėtų duoti žemėlapių ir SIM kortelę. Taip pat turėsiu susimokėti 160eur už 3 dienu trip’a po Kiprą ir Welcome Days pack’ą.

Kol kas nuotaikos puikios, nors ir miego trūkumas! Pažiūrėsim, ką atneš ši savaitė. Tai tiek. Stengsiuosi “paupdeitint” savo mėgėjišką ir (pabrėžiu) PIRMĄJĮ blog’ą kas savaitę.

Iki kito susipaišymo!

“Labas, tai kaip sekasi, kas naujo?”

“Laba, puikiai, ruošiuosi į Kiprą”

“Kiprą? OHO”

“Taip, ERASMUS+…”

Štai taip skamba beveik visų mano pokalbių pradžia pastarąjį mėnesį. KIPRAS. Įspūdinga, tiesa? Prieš akis stovi milžiniškas lagaminas, į kurį žiopsau ir mąstau, kaip reikės sutalpinti visą savo spintos turinį ir dar daugiau… Bet kol kas dar yra laiko, tad galima prisiminti nuo ko viskas prasidėjo.

Visada buvau ir vis dar esu aktyvus, garsus (gerklę turiu – ačiū tėčio genams) ir draugiškas vaikas. Mėgstu žmones ir dėmesį. Leidžiu sau galvoti, kad ir intelekto nemažo, juk mokslai visada sekėsi geriau nei vidutiniškai. Tačiau, pasirodo, kad nieko gero, kai viskas sekasi “normaliai”, nes tada taip ir neapsisprendi, kur tu esi tikrai geras, neatrandi savo arkliuko. Nežinojau į kokią specialybę stoti,bet visada žinojau, kad noriu į KTU. Pati esu iš Kauno, gyvenu su tėvais, brolis gyvena Vokietijoje, tad baigus mokyklą galėjau mėgautis nuosavu kambariu. Taigi, savaime aišku, kad tokio patogumo net nenorėjau mainyti į bendrabutį. Bet gal ne kiek dėl patogumo nenorėjau niekur išvykti, o tiesiog… dėl baimės. Bijojau keltis į kitą miestą, kur būsiu viena, reikės ieškoti naujų draugų, pažindintis su nauja tvarka ir pratintis gaminti valgyti pati. Nesakau, kad nesugebėčiau. Ir valgyti gaminu skaniai, ir paklausti kelio nebijau, o užmegzti pokalbį taip pat nėra sudėtinga. Bet, na, gal tiesiog atrodė per daug vargo, o kur dar dvejonės, kad nepasiseks… Ir kompleksų visi turime. O Kaune juk irgi neblogų galimybių yra. Turbūt todėl savaime stebėjausi, kad bendraamžiai taip veržiasi iš to “tėvelių narvo”.

Žinojau, kad noriu stoti į KTU – ten ir akademinis choras “Jaunyste”, ir specialybių platus “asortimentas”, ir vardas žymesnis, o apie studijų kokybę atsiliepimai taip pat geri. Įstojau į naujųjų medijų kalbą, nes:

  1. nežinojau nei ko noriu, nei kur esu geriausia, nei kas perspektyviausia, o čia štai nauja specialybė su patraukliu aprašymu;
  2. vyksta anglų kalba, kurią aš mėgstu ir noriai mokiausi jau nuo pradinės laikų;
  3. šalia pagrindinių studijų galima rinktis gretutines. Pamaniau, kad gal ir nieko – jei viena nepatiks, tai šalia kažką kitko gali mokytis.EU_flag-Erasmus_vect_POS

O kaip nutiko, kad “šokau” į ERASMUS traukinį? Ogi pačių “erasmusiečių” dėka. Kadangi anglų kalba vyksta paskaitos, savaime sutinki daug užsieniečių – tiek dėstytojų, tiek studentų. Natūralu, kad keli pokalbiai tarp studentų prieš paskaitas išaugo į vakarėlius, pasivaikščiojimus mieste, tinklinio varžybas bei piknikus gamtoje. Taip ir supratau, kad nėra čia ko bijoti. Jei jie gali, tai ir aš galiu. Matant aplinkinių džiaugsmą ir pats juo užsikreti. O dėl sunkumų, juk kai esi “erasmusietis”, visi (ar bent daugelis) tau stengiasi padėti, tave priimti ir skatinti judėti į priekį. Sutinki tiek daug naujų žmonių, prapleti akiratį, tampi savarankiškesnis, pamatai gražių vietų, semiesi patirties iš kitataučių ir gerai leidi laisvalaikį. O kiek dar sėkmingų (ir nelabai) istorijų išklausyta. Taip ir įsidrąsinau išskleisti savo, gal kiek gležnus ir neištreniruotus, sparnus ERASMUS skrydžiui.

Žinoma, atranka nėra sudėtinga, jei tik gerai išlaikei anglų egzaminą. Viskas ten panašiai – klausymas, skaitymas, rašinys ir šioks toks dialogas su dėstytojais. Man pasirodė “peace of cake”. Sunkiausias darbas yra išsirinkti universitetą. Tai nėra tiesiog šalies pasirinkimas. “Noriu kur šilta, tai skrendu į Italiją”. Visai ne. Reikia žiūrėti universitetų programas, modulius, jų aprašymus ir paskaitų laikus. Tik dar žiūrėkis, kad nebūtų taip, kad visi nori į tą patį universitetą, nes tada dar ir atranka vyksta tarpusavyje, todėl reikia turėti kelis variantus. Laimingas vaikis aš, pasisekė, kad fakulteto tarptautinių ryšių koordinatorė sutarė su Nikosijos universitetu ir jie mane priims papildomai. Ir net ne iš socialinių mokslų, o humanitarę! Vėliau ateina popierizmas… Va ten tai kantrybės reikalaujantis darbas. Deriniesi modulius, pildai asmeninę informaciją, rašai į priimančią instituciją įvairiais klausimais…

Na, bet visi sako verta – taip kad pažiūrėsim. Bet iki to patikrinimo yra laiko, o dabar dar reikia įveikti lagamino baubus.

Kol kas tiek. See yau later!