“Labas, tai kaip sekasi, kas naujo?”

“Laba, puikiai, ruošiuosi į Kiprą”

“Kiprą? OHO”

“Taip, ERASMUS+…”

Štai taip skamba beveik visų mano pokalbių pradžia pastarąjį mėnesį. KIPRAS. Įspūdinga, tiesa? Prieš akis stovi milžiniškas lagaminas, į kurį žiopsau ir mąstau, kaip reikės sutalpinti visą savo spintos turinį ir dar daugiau… Bet kol kas dar yra laiko, tad galima prisiminti nuo ko viskas prasidėjo.

Visada buvau ir vis dar esu aktyvus, garsus (gerklę turiu – ačiū tėčio genams) ir draugiškas vaikas. Mėgstu žmones ir dėmesį. Leidžiu sau galvoti, kad ir intelekto nemažo, juk mokslai visada sekėsi geriau nei vidutiniškai. Tačiau, pasirodo, kad nieko gero, kai viskas sekasi “normaliai”, nes tada taip ir neapsisprendi, kur tu esi tikrai geras, neatrandi savo arkliuko. Nežinojau į kokią specialybę stoti,bet visada žinojau, kad noriu į KTU. Pati esu iš Kauno, gyvenu su tėvais, brolis gyvena Vokietijoje, tad baigus mokyklą galėjau mėgautis nuosavu kambariu. Taigi, savaime aišku, kad tokio patogumo net nenorėjau mainyti į bendrabutį. Bet gal ne kiek dėl patogumo nenorėjau niekur išvykti, o tiesiog… dėl baimės. Bijojau keltis į kitą miestą, kur būsiu viena, reikės ieškoti naujų draugų, pažindintis su nauja tvarka ir pratintis gaminti valgyti pati. Nesakau, kad nesugebėčiau. Ir valgyti gaminu skaniai, ir paklausti kelio nebijau, o užmegzti pokalbį taip pat nėra sudėtinga. Bet, na, gal tiesiog atrodė per daug vargo, o kur dar dvejonės, kad nepasiseks… Ir kompleksų visi turime. O Kaune juk irgi neblogų galimybių yra. Turbūt todėl savaime stebėjausi, kad bendraamžiai taip veržiasi iš to “tėvelių narvo”.

Žinojau, kad noriu stoti į KTU – ten ir akademinis choras “Jaunyste”, ir specialybių platus “asortimentas”, ir vardas žymesnis, o apie studijų kokybę atsiliepimai taip pat geri. Įstojau į naujųjų medijų kalbą, nes:

  1. nežinojau nei ko noriu, nei kur esu geriausia, nei kas perspektyviausia, o čia štai nauja specialybė su patraukliu aprašymu;
  2. vyksta anglų kalba, kurią aš mėgstu ir noriai mokiausi jau nuo pradinės laikų;
  3. šalia pagrindinių studijų galima rinktis gretutines. Pamaniau, kad gal ir nieko – jei viena nepatiks, tai šalia kažką kitko gali mokytis.EU_flag-Erasmus_vect_POS

O kaip nutiko, kad “šokau” į ERASMUS traukinį? Ogi pačių “erasmusiečių” dėka. Kadangi anglų kalba vyksta paskaitos, savaime sutinki daug užsieniečių – tiek dėstytojų, tiek studentų. Natūralu, kad keli pokalbiai tarp studentų prieš paskaitas išaugo į vakarėlius, pasivaikščiojimus mieste, tinklinio varžybas bei piknikus gamtoje. Taip ir supratau, kad nėra čia ko bijoti. Jei jie gali, tai ir aš galiu. Matant aplinkinių džiaugsmą ir pats juo užsikreti. O dėl sunkumų, juk kai esi “erasmusietis”, visi (ar bent daugelis) tau stengiasi padėti, tave priimti ir skatinti judėti į priekį. Sutinki tiek daug naujų žmonių, prapleti akiratį, tampi savarankiškesnis, pamatai gražių vietų, semiesi patirties iš kitataučių ir gerai leidi laisvalaikį. O kiek dar sėkmingų (ir nelabai) istorijų išklausyta. Taip ir įsidrąsinau išskleisti savo, gal kiek gležnus ir neištreniruotus, sparnus ERASMUS skrydžiui.

Žinoma, atranka nėra sudėtinga, jei tik gerai išlaikei anglų egzaminą. Viskas ten panašiai – klausymas, skaitymas, rašinys ir šioks toks dialogas su dėstytojais. Man pasirodė “peace of cake”. Sunkiausias darbas yra išsirinkti universitetą. Tai nėra tiesiog šalies pasirinkimas. “Noriu kur šilta, tai skrendu į Italiją”. Visai ne. Reikia žiūrėti universitetų programas, modulius, jų aprašymus ir paskaitų laikus. Tik dar žiūrėkis, kad nebūtų taip, kad visi nori į tą patį universitetą, nes tada dar ir atranka vyksta tarpusavyje, todėl reikia turėti kelis variantus. Laimingas vaikis aš, pasisekė, kad fakulteto tarptautinių ryšių koordinatorė sutarė su Nikosijos universitetu ir jie mane priims papildomai. Ir net ne iš socialinių mokslų, o humanitarę! Vėliau ateina popierizmas… Va ten tai kantrybės reikalaujantis darbas. Deriniesi modulius, pildai asmeninę informaciją, rašai į priimančią instituciją įvairiais klausimais…

Na, bet visi sako verta – taip kad pažiūrėsim. Bet iki to patikrinimo yra laiko, o dabar dar reikia įveikti lagamino baubus.

Kol kas tiek. See yau later!

Advertisements