Sveikas, saulėtasis Kipre!

Pirmąjį blog’o post’ą baigiau kalbėdama apie lagamino baubus. JIE TIKRI, PATIKĖKIT MANIM, TIKRI!!! Iš viso turėjau 32kg registruotą ir didelį orlaivio bagažą (o tai yra normalus rankinis RYANAIR, tačiau WIZZ’as turi savo kainoraštį ir nuostatas…). Taigi, nežinau, kaip sugebėjau viską sutalpinti, bet man tai pavyko.

Patarimas: kai kraunies daiktus, pradėk galvoti nuo dienos pradžios ir ką dienos eigoj naudoji kas dieną.

Taip, tikėtina, mažiau daiktų pamirši (juk visada kažką užmirštame 😀 ) Deja, tik atvažiavus sužinojau, kad patalynės užvalkalų net nereikėjo vežtis, pasirodo jie “provided”.

Taigi, antras patarimas: visada išssiaiškink, ar reikia patalynės, užvalkalų ir t.t.

Ai, ir trečias patarimas-vakuuminiai maišai yra super daikčiukas. Išsisiurbia oras, vietos sutaupai (ypač su rankšluosčiais, patalyne, megztiniais ir pan.).

Į vieną maišą megztiniai, į kitą-patalynės užvalkalai ir rankšluosčiai. Teko prisėst ant lagamino, kad užsisegtų 😀 (neįsivaizduoju, kas būtų be vacuum maišų…)

Kol kas lyg ir nieko netrūksta, na, tik maisto galėjau įsimesti…

Gi po kelionės būsi pavargęs ir tikrai neblūdysi po miestą, ieškodamas parduotuvės.

Pati kelionė praėjo geriau nei tikėjaus (dėl jos labiausiai ir nerimavau. Gi visai kitam pasaulio krašte atsidūrsiu, kita tvarka, transportas ir pan.). Lėktuvo vieta buvo 21D, o tai reiškia prie pat tako, dešinėj lėktuvo pusėj. Nežinau kodėl, bet man susišvietė, kad reikia sėst prie tako kairėj pusej. Na, bet kai susivokiau, tai jau nebuvo kur dėtis-gi nepulsi keist vietos, kai visi keleiviai jau susėdę. Taigi, palaukiau kol baigsis keleivių laipinimas ir, mano didelei nuostabai, visa mano 3 vietų eilutė buvo VISIŠKAI TUŠČIA! O tai reiškia, kad galiu ne tik stebėti skrydžio ypatumus per mažytį langelį, bet ir IŠŠSIDRĖBTI PER VISAS 3 VIETAS!!! O tai labai pravertė, nes, toks jausmas, kad WIZZ’e sėdimos vietos dar mažesnės už RYANAIR, o ką jau kalbėt apie vietą kojoms…

PicMonkey Collagew

Po 3,5 h skrydžio, teko laukti dar pusantros valandos KAPNOS AIRPORT SHUTTLE autobuso. Na, bet man ir čia pasisekė – ne viena skridau, o su dar viena lietuve iš Vilniaus kolegijos, kuri gyvena mano name. Taigi, liūdna nebuvo, kavos išgėrėm, užkandom (Larnacos oro uoste viskas maždaug 1-2eur brangėliau, bet kai tavo skrydis 5 ryto ir tu visą naktį nei miegojai, nei valgei, tai niekur nesidėsi…)

Kelionė nuo Larnakos oro uosto iki Nicosijos – apie 40min (bilietas 8eur). Paleidžia Kapnos pagrindinėj stoty, kur tave pasitinka paslaugūs taksistai. Visą kelią spurdėjau ir nekantravau pamatyti savo naujuosius namus, tad, vos tik išlipusios iš autobuso, nieko nelaukdamos su Dite (mano pakeleive iš VK) šokom į taksą ir nuvažiavom “namo”. Atstumas nedidelis, užtrukom gal 5 min, kaina 10 eur –  kai dviese, tai šiek tiek sutaupai. Mano “butiokės” buvo nulėkusios iki Paphos miestelio, į paplūdymius ir pan., tad man reikėjo pasiimti raktą iš kaimynių, kurios, beje, kaip ir didžioji namo dalis, lietuvės (draugiškos panelės pasirodė, tad tuojau ir “veidaknygėm” apsimainėm”). Palikusi savo kelionės bičiulę, žengiau į savo laikinuosius namus. O butas tikrai puikus! Didelis, erdvus, 2 tualetai su dušu ir vonia, virtuvė gan nebloga, su daug spintelių ir visokiausių įrankių, indų ir t.t. praktiškai gali visko rasti, ko tik reikia-net kokteilių plakiklį! Deja, pagrindinio dalyko kažkodėl nėra – virdulio. Keistas sprendimas, na, bet nieko. Iš viso 3 miegamieji. Vieną galima pavadinti “veidrodiniu” kambariu. Jis yra didžiausias, turi dvigulę lovą, atskirą balkoną, o veidrodžių siena-spinta patalpą tik dar labiau išdidina. Šiame kambaryje gyvena lietuvė Simona (taip pat iš KTU), bet po 2 mėnesių ten persikelsiu aš, nes maniškis kambarys turbūt 3 kartus mažesnis. Nėra nei balkono, nei veidrodžių, nei erdvės… Taigi, kad nelikčiau labai jau nuskriausta, sutarėm, kad 2 mėn “veidrodiniam” kambary pagyvens Simona, o likusius 2 – aš. Vokietės kambarys yra vidutinio dydžio, turi savo išėjimą į balkoną ir netgi 1 veidrodį :D. Šiaip, labai gerai tai, kad kiekvienam miegamajam yra po kondicionierių – “dušnekas” čia šiltuoju sezonu… Iš esmės, butas puikus. Nuoma 500eur (kiekvienai po 166eur) be mokesčių. Tikėkimės, kad jie bus nedideli ir liks daugiau laisvų pinigėlių “dūzgėms”.

My #buddy #giraffe #travels with me. The #view from my window! ❤☀🌴 #Erasmus #Cyprus #Nicosia

A post shared by Rutele Drask (@ruteledr) on

Rytojaus planas – nuvažiuoti iki universiteto ir parduotuvės. Reik naudotis proga, kad busai nemokami – transporto diena pasirodo. Universitete turėtų duoti žemėlapių ir SIM kortelę. Taip pat turėsiu susimokėti 160eur už 3 dienu trip’a po Kiprą ir Welcome Days pack’ą.

Kol kas nuotaikos puikios, nors ir miego trūkumas! Pažiūrėsim, ką atneš ši savaitė. Tai tiek. Stengsiuosi “paupdeitint” savo mėgėjišką ir (pabrėžiu) PIRMĄJĮ blog’ą kas savaitę.

Iki kito susipaišymo!

Advertisements

“Labas, tai kaip sekasi, kas naujo?”

“Laba, puikiai, ruošiuosi į Kiprą”

“Kiprą? OHO”

“Taip, ERASMUS+…”

Štai taip skamba beveik visų mano pokalbių pradžia pastarąjį mėnesį. KIPRAS. Įspūdinga, tiesa? Prieš akis stovi milžiniškas lagaminas, į kurį žiopsau ir mąstau, kaip reikės sutalpinti visą savo spintos turinį ir dar daugiau… Bet kol kas dar yra laiko, tad galima prisiminti nuo ko viskas prasidėjo.

Visada buvau ir vis dar esu aktyvus, garsus (gerklę turiu – ačiū tėčio genams) ir draugiškas vaikas. Mėgstu žmones ir dėmesį. Leidžiu sau galvoti, kad ir intelekto nemažo, juk mokslai visada sekėsi geriau nei vidutiniškai. Tačiau, pasirodo, kad nieko gero, kai viskas sekasi “normaliai”, nes tada taip ir neapsisprendi, kur tu esi tikrai geras, neatrandi savo arkliuko. Nežinojau į kokią specialybę stoti,bet visada žinojau, kad noriu į KTU. Pati esu iš Kauno, gyvenu su tėvais, brolis gyvena Vokietijoje, tad baigus mokyklą galėjau mėgautis nuosavu kambariu. Taigi, savaime aišku, kad tokio patogumo net nenorėjau mainyti į bendrabutį. Bet gal ne kiek dėl patogumo nenorėjau niekur išvykti, o tiesiog… dėl baimės. Bijojau keltis į kitą miestą, kur būsiu viena, reikės ieškoti naujų draugų, pažindintis su nauja tvarka ir pratintis gaminti valgyti pati. Nesakau, kad nesugebėčiau. Ir valgyti gaminu skaniai, ir paklausti kelio nebijau, o užmegzti pokalbį taip pat nėra sudėtinga. Bet, na, gal tiesiog atrodė per daug vargo, o kur dar dvejonės, kad nepasiseks… Ir kompleksų visi turime. O Kaune juk irgi neblogų galimybių yra. Turbūt todėl savaime stebėjausi, kad bendraamžiai taip veržiasi iš to “tėvelių narvo”.

Žinojau, kad noriu stoti į KTU – ten ir akademinis choras “Jaunyste”, ir specialybių platus “asortimentas”, ir vardas žymesnis, o apie studijų kokybę atsiliepimai taip pat geri. Įstojau į naujųjų medijų kalbą, nes:

  1. nežinojau nei ko noriu, nei kur esu geriausia, nei kas perspektyviausia, o čia štai nauja specialybė su patraukliu aprašymu;
  2. vyksta anglų kalba, kurią aš mėgstu ir noriai mokiausi jau nuo pradinės laikų;
  3. šalia pagrindinių studijų galima rinktis gretutines. Pamaniau, kad gal ir nieko – jei viena nepatiks, tai šalia kažką kitko gali mokytis.EU_flag-Erasmus_vect_POS

O kaip nutiko, kad “šokau” į ERASMUS traukinį? Ogi pačių “erasmusiečių” dėka. Kadangi anglų kalba vyksta paskaitos, savaime sutinki daug užsieniečių – tiek dėstytojų, tiek studentų. Natūralu, kad keli pokalbiai tarp studentų prieš paskaitas išaugo į vakarėlius, pasivaikščiojimus mieste, tinklinio varžybas bei piknikus gamtoje. Taip ir supratau, kad nėra čia ko bijoti. Jei jie gali, tai ir aš galiu. Matant aplinkinių džiaugsmą ir pats juo užsikreti. O dėl sunkumų, juk kai esi “erasmusietis”, visi (ar bent daugelis) tau stengiasi padėti, tave priimti ir skatinti judėti į priekį. Sutinki tiek daug naujų žmonių, prapleti akiratį, tampi savarankiškesnis, pamatai gražių vietų, semiesi patirties iš kitataučių ir gerai leidi laisvalaikį. O kiek dar sėkmingų (ir nelabai) istorijų išklausyta. Taip ir įsidrąsinau išskleisti savo, gal kiek gležnus ir neištreniruotus, sparnus ERASMUS skrydžiui.

Žinoma, atranka nėra sudėtinga, jei tik gerai išlaikei anglų egzaminą. Viskas ten panašiai – klausymas, skaitymas, rašinys ir šioks toks dialogas su dėstytojais. Man pasirodė “peace of cake”. Sunkiausias darbas yra išsirinkti universitetą. Tai nėra tiesiog šalies pasirinkimas. “Noriu kur šilta, tai skrendu į Italiją”. Visai ne. Reikia žiūrėti universitetų programas, modulius, jų aprašymus ir paskaitų laikus. Tik dar žiūrėkis, kad nebūtų taip, kad visi nori į tą patį universitetą, nes tada dar ir atranka vyksta tarpusavyje, todėl reikia turėti kelis variantus. Laimingas vaikis aš, pasisekė, kad fakulteto tarptautinių ryšių koordinatorė sutarė su Nikosijos universitetu ir jie mane priims papildomai. Ir net ne iš socialinių mokslų, o humanitarę! Vėliau ateina popierizmas… Va ten tai kantrybės reikalaujantis darbas. Deriniesi modulius, pildai asmeninę informaciją, rašai į priimančią instituciją įvairiais klausimais…

Na, bet visi sako verta – taip kad pažiūrėsim. Bet iki to patikrinimo yra laiko, o dabar dar reikia įveikti lagamino baubus.

Kol kas tiek. See yau later!